- luišis
- luĩšis sm. (2), lùišis (1) NdŽ
1. Dsn, Slk, Švnč, Blnk šakniavaisio viršutinis galas, iš kur išauga lapai; šakniavaisio nuopjova su lapais, kerpė: Paimk až luĩšio ir išrausi Lkm, Ds. Luišiùs gali ir karvės praryt Trgn. Lapus kai skynėm per vasarą, tai burokai tik luišiuos ir išaugo Ktk. Griežtį suvalgyk, o luĩšį kiaulėm numesk Mlt. Batvinių luišiùs nugraižiau i išverčiau karvėm Dglš.
2. maišo užrištasis galas: Ažrišdamas maišą, palikai didelį luišį Dglš. Nepilk pilno maišo grūdų, kad liktų nemažas ažrišt luĩšis Tvr.
3. Ml kiaulės snukis: Kap daviau kiaulei per luĩšį, tai net sužviegė Tvr. Kai paridžiau kiaulę šuniu, tai anas gerokai inkando luišin Švnč.
◊ luĩšį pastatýti (sustatýti, patem̃pti, nukárti, susùkti, tampýti) [i]būti nepatenkintam, susiraukusiam, pykti: Kam pastateĩ luĩšį, gal pyksti? Dglš. Jaunoja sėdi, luĩšį patem̃pus, ažustalėj Prng. Ko tu nukóręs luĩšį? Vdš. Anas kai užpyksta, tai tuoj ir sustãto luĩšį Ktk. Vaikšto lùišį susùkęs (susiraukęs) Blnk. Kam tu čia dabar tampaĩ luĩšį? Vdš.
Dictionary of the Lithuanian Language.